<...>

Alec žinojo, kad buvo kitoks. Skirtingas nuo visų kitų Marjorie vaikų, ir tai beveik pastoviai jam buvo primenama. Tačiau Alec visad laikės įsikibęs Helen žodžių, kad jis yra geresnis, žymiai geresnis nei kiti, ir tai jam padėdavo stumt dienas. Mintys apie vampyrę ir galimybę su ja susitikti, vaiką varė pirmyn, tai buvo kažkoks stimulas dar labiau jam tobulėti. Jam patiko, kad Helen, kaip ir jis, buvo kitokia, atsiskyrus nuo savo padermės ir niekuo neprimenanti žiaurių jos rasės atstovų. Jis manė, kad ji - vienintelė galinti jį suprasti, todėl kaip ir dažną vakarą, Alec išsmuko iš Marjorie rūmų, prisiekęs daug laiko lauke nepraleisti. Įsitikinęs, kad nėra sekamas, nors pastaruoju metu to netikrino taip akylai, kaip anksčiau, Alec pasuko miško pusėn. Nebijojo vaikščioti vienas, visgi CC kvartalą gan gerai pažinojo, be to, net ir sugautas, vaikas galėtų nesunkiai išsisukti savo galios dėka. Taigi pasiekęs pamiškę, Lancaster nedvejodamas paspartino savo žingsnį, pažįstamu maršrutu eidamas į pastovią susitikimo su Queensberry vietą miško vidury.

Tik saulei nusileidus, Helen išlindo iš savo karsto. Kadangi pastaruoju metu negėrė kraujo, jautėsi truputį silpna, bet nesulaužė savo pažado duoto sau - ji pripratins save prie tokio mažo kraujo kiekio, kad galės be jo išgyventi kelis mėnesius.
Truputį svyruodama ji persirengė ir po kelių akimirkų dingo į mišką, kur laukė Alec'o. ji puikiai jautė, kad Lancaster ateis po pusvalandžio, taigi atsisėdo ant kažkokio kelmo ir apsidairė. Dėl to, kad negėrė kraujo, jos juslės buvo labai susilpnėjusios, bet ji puikiai girdėjo netoliese besitrinantį elnią. Viduje kirbėjo noras šokti ir išgerti jį, bet ji vėl susilaikė... nors ir neilgai. Per akimirką, net pati nejusdama ir nevaldydama savo kūno, ji susirado tą elnią, kuris pats prašėsi išgeriamas, mat traškino šakeles ir kvėpavo. Per penkias minutes pasisotinusi, ji atsitraukė nuo aukos, ir vos neapsivėmė. Gyvūno kraujas lieka gyvūno, o žmogaus lieka žmogaus. bet ji nesiruošė pasiduoti. ji kaip nors susitvardys... įtraukusi iltis atgal ranka nusivalė kraują nuo lūpų ir atsiduso. Pasisotinus jai net akyse pašviesėjo ir ji išgirdo einantį Alec'ą. pagalvojusi, kad vaikas ne vampyras -jis greit pavargsta, Hel patraukė link jo ir per kelias akimirkas, pasinaudodama savo greičiu, atsidūrė priešais vaiką ir priklaupė ant vieno kelio, kad būtu jo ūgio.
-Man labai nepatinka, kad vaikštai tokius atstumus vienas.
prikandusi lūpą sumurmėjo Helen ir mostelėjo jam prieiti.

Akies krašteliu pastebėjęs šone tarp medžių prarisnojantį elnią, Alec nežymiai paspartino žingsnį. Nebuvo gamtos vaikas ir niekada nesuprato kai kurių žmonių meilės laukiniams gyvūnams. Taip, nedidelį, mielą gyvūnėlį galbūt sutiktų auginti, bet visą laiką praleisti gamtoj tarp įvairių padarų - nepasirašytų. Tolumoj žvilgsniu užkabinęs judančią figūrą, greičiausiai dar vieną keturkojį gyvį, kurį norėdamas įžiūrėti Alec turėjo prisimerkti, vaikas tuoj buvo išblaškytas tiesiai prieš jį atsiradusios Helen. Nukreipęs akis į vampyrę, kukliai šyptelėjo ir priėjęs artyn po Hel mosto, ją apkabino, nei kiek nepabūgdamas nuo jos kūno sklindančio šalčio.
- Bet taip saugiau, - tyliai prasitarė Alec ir kiek atsitraukė nuo Queensberry. - Jeigu mane kas nors lydėtų, Marjorie netruktų apie tave sužinoti, - nepatenkintai sumurmėjo, Hel į akis įsmeigdamas veriantį žvilgsnį. Galbūt ir vaikas, bet Lancaster šį tą žino apie raganų panieką vampyrams - taikiems ar ne - o jau Alec sau negalėtų atleist, jei per jį nukentėtų Helen.

Apkabinta savo mažojo draugo, Helen nusišypsojo. Kažkaip keista. Jos mylimiausias asmuo - žmogus. Ir dar vaikas. Ir dar mutantas, su nuostabia galia, ir ji puikiai žinojo, kad Marjorie sužinojusi apie ją, greitai sugadintu šiuos pasimatymus - arba nudėtu vampyrę, arba nebeišleistų Alec'o. Nors tokiu atveju, helen tikrai nenusileistu ir...pasigrobtu lancaster.
-juk būtu galimą ką nors sugalvot. Tarkim... mmm... aš tavęs laukčiau kur nors arčiau. netoli Marjorie namų. ir tada tave atsigabenčiau čia. Tada man būtu žymiai ramiau. O dabar, kai tu lakstai per miškus, kur gali būt daug blogų žmonių arba dar blogiau, vampyrų ir demonų... man net darosi dėl to silpna.
prakalbo helen atsitraukus Alec. Tada ji paglostė savo mažojo draugo galvelę ir atsistojo.
-Žinai... aš labai norėčiau būti žmogumi. Galėtume eit pasivaikščiot po parką, nereiktu bijot, kad kas nors mus užtiks... o dabar - galim susimatyt tik naktį. o naktį būna šaltą, ir tu esi žmogus ir... aš taip dėl tavęs pergyvenu.
atsidusdama prisipažino helen.

Helen bandant vystyt kelis pastaruosius jų susitikimus aktualią temą dėl Aleco saugumo, pats vaikas tik labai nežymiai pervečia akis. Suprato Hel susirūpinimą, tačiau ne ką mažiau pergyveno dėl jos pačios, taigi tik papurto galvą, aiškiai išreikšdamas savo nuomonę.
- Bet man vis dar nieko nenutiko, - taria, bandydamas Queensberry nuramint. Alec tikrai tikėjo, kad jų vieta yra saugi, bus saugi. Juk jųdviejų niekas nesugavo ir berniukas rizikuot nenorėjo. - Prie Marjorie namų ir visur aplinkui trinasi jos mokiniai, jie tave greitai pastebėtų. Be to, kada paskutinį kartą valgei? Atrodai išbalus, - pagrįstai susirūpina Alec ir prikanda lūpą. Žinojo, kad vampyrams išgyvenimui reikalingas žmonių kraujas ir dar žinojo, kad Helen jo nepakenčia. Pati sakė. Tik vaikas suprato, kad ilgai taip tęstis negalės ir galiausiai Hel teks kažko imtis - kitaip visai nusilps.
Jai paglosčius berniuko galvą ir atsitiesus, jis kiek šypteli.
- Norėčiau ir aš būt žmogum, - tyliai, nors visvien Helen turėjo tai išgirsti, prisipažįsta. Tada pakelia žvilgsnį į vampyrę. - Dėl manęs nesijaudink. Kartais yra gerai sušalti, - plačiai nusišypso. - Mes tau surasim vaistus ir tu vėl galėsi būti žmogum ir galėsim kartu vaikščiot parke, - spindinčiom akim taria Alec, nebijodamas Helen žadėti tokių dalykų.

-Nenutiko. Kol kas. Čia tik laiko klausimas. O tie jos mokiniai... ai, juk keli ir gali mistiškai dingt. Detroitas - pavojinga vieta.
Alec prakalbus apie jos maitnimosi racioną, Helen nežymiai susiraukė. Nenorėjo aptarinėt tokių dalykų su Alec. juk jis dar vaikas, o tai jau daug ką pasako. Be to, išsekti ji neišsekt. Kartas nuo karto ji puikiai sugeba pasigaut kokį elnią.
Ir taip, helen puikiai girdėjo jo žodžius ir jos akyse puikiai galėjai įžvelgti ir susinervinimą ir skausmą.
-Alec, tu ir esi žmogus. Tik turi nepaprastą dovaną, tik tiek. Tu neturi didžiausio prakeiksmo, kokį tik žmogus gali gaut. nedėkingi vampyrai... bet, ką aš čia.... Nesakyk, kad... Ar vėl kas nors ką nors tau pasakė?
ganėtinai ramiai paklausė Hel, nors puikiai žinojo, kad jei kas nors įžeidė jos Lancaster, tai ji iškas jį iš po žemių.
Išgirdusi apie vaistus, Queensberry nusijuokė.
-ech.... Kaip norėčiau, kad tai būtu įmanoma. bet.. yra kaip ir yra, ir teks su tuo gyevnt. tegul svajonės lieka tik svajonėm.
šyptelėjo vampyrė ir pažvelgė į Alec.

- Detroitas pavojinga vieta visiems, Helen. Tiesiog elkimės protingai, - taria Alec. Gal ir vaikas, bet iš kitų bendraamžių tikrai išsiskyrė - ir ne tik savo ypatinga galia. Už visus kitus Lancaster buvo... kiek daugiau suaugęs ir, kad ir kaip nemalonu tai būtų, juk jis puikiai suvokė kuo turi maitintis vampyrai bei žinojo, kad gyvulio kraujas niekaip neprilygs žmogaus kraujui. Negali vaiko minčių apsaugot amžiams, jos ir taip sugadintos.
Klausydamas Helen žodžių, Alec nudelbia akis į žemę. Trumpai pabandė įsivaizduoti kaip jis elgtųsi Hel vietoje. Ar iš vis kada nors sugebėtų peržengti savo maksimas ir maitintis krauju? Turbūt Alec ilgai neišgyventų...
- Ką? - įdėmiau suklusta po Hel klausimo. - Ne... tai... - numykia, - tai nesvarbu, - tyliai patikina. Per šitiek laiko Alec išmoko kreipti kuo mažesnį dėmesį į nevykėlius, kurie prie jo kimba. Taip, žodžiai visvien žeidė, tačiau nenorėjo, kad Queensberry kam nors darytų ką nors blogo dėl keršto. Ji ir Alec ne tokie. Bent jau jis taip manė.
- Bet tai įmanoma! - įsmeigia tamsias akutes į vampyrės veidą. - Tai įmanoma, - pakartoja. - Kada nors aš tave išgydysiu, - dar kartą pasižada.

-TAIP. Ir dėl to jie gali... tai yra, jiems reikia dingti.
pakeltu balsu prabilo Helen. Tada ji nudelbė akis žemyn ir žvilgtelėjo į Alec.
-Nekreipk dėmesio, tiesiog, pastaruoju metu esu kiek nervinga ir... Nepyk jei kartais vėl taip pakelsiu balsą.
prakalbo helen, tik žymiai ramiau. Kažkodėl, paskutiniu metu ji tikrai buvo nervinga, ir vien dėl to pradėjo vengti vietų, kuriuose yra žmonės arba vampyrai, nes puikiai žino, jog ant ko nors tikrai gali užsirauti.
-Ar jie vėl prie tavęs kabinėjosi?
paklausė ji, pažvelgdama vaikui tiesiai į akis. Ji tikrai nesiruošė jo apžavėti, nes jis turi tvirtą moralę ir puikiai žinojo, kad įdėmus jos žvilgsnis gali greit išgaut atsakymą.
-Mane reikėjo gydyti iš karto kai buvau paversta, o ne dabar. Dabar jau per vėlu, bet... jei tu tikrai esi pasiryžęs tai padaryti.... kodėl gi ne.
šyptelėjo Queensberry. Vampyrė žinojo, kad vaikų svajonių žlugdyti negalimą, nes jų gyvenimas gali subliūkšti kaip kortų namelis. Ir tai ji puikiai žinojo iš savo patirties.

Helen pakėlus balsą, Alec nusuka akis ir nutyla. Vaikas jautėsi nepatogiai, kai kas nors kalbėjo pakeltu tonu, jam nepatiko, kai kas nors ant jo šaukė. Vampyrei pasiteisinus, Lancaster nežymiai linkteli ir atsargiai pažvelgia į Queensberry. Per visą jųdviejų pažinties laiką, Alec tikriausiai dar nebuvo matęs tokios nervingos Hel, o tuo labiau, ji niekad prieš jį nebuvo pakėlusi balso. Aišku, per daug asmeniškai berniukas to nepriėmė. Visiems dabar sunku.
- Tai... - ruošiasi pabaigt sakinį su "nesvarbu", tačiau pagauna vampyrės žvilgsnį. Užtenka kelių sekundžių ir Alec atsidūsta bei linkteli galva. - Nieko tokio, - tyliai taria. Prie pastovių patyčių buvo pripratęs, nieko nuostabaus. Po paskutinių Hel žodžių kiek šypteli. Vaistas yra kuriamas ir jeigu vampyrė neįsivels į bėdą ir nežus antrą kartą per... sakykim... dešimt metų, tai Lancaster ją būtinai išgydys.

Vaikui taip net nesiruošiant pasakyt apie vaikus, kurie prie jo kabinėjosi, Hel atsiduso. Sunku su tais vaikais ir vampyras :/
-O gal mes tave paverskim vampyriuku?
truputį gūviau pasiūlė Queensberry ir nusijuokė. O jei rimčiau, tai jai ranka nekiltu to padaryt. Aišku, būtu fainą turėt palikuonį ir viską, bet... tik ne Alec. Jam reik gyvent. Susirst žmoną, turėt vaikų ir etc... Jau geriau susiras kokį gyvenimo nuskriaustą asmenį ir jį pavers vienu iš saviškių. Aišku, visa tai darys tik tada, kai Alec turės svo gyvenimą :3

Išgirdęs Helen pasiūlymą, Alec nežymiai kilsteli antakius, tačiau vampyrei pradėjus juoktis, įstengia nusijuokti ir jis - tik kiek netikrai ir nervingai. Juokai juokais, bet su vaikais, net jei tai būtų mažasis Lancaster, kurio tėvus sudraskė vampyrai, tokiais dalykais juokaut nereiktų. Nepaisant to, Alec tikėjo, kad Hel taip su juo nepasielgtų ir neleistų to padaryti niekam kitam. Apie ateitį Alec galvojo mažai, negalėjo savęs matyti joje, kad ir kaip stipriai bandytų; nematė savęs su žmona, su vaikais, neįsivaizdavo gyvenant normalų gyvenimą - bet tikėjosi jį užbaigt ne tam, kad virstų vampyru.
- Tai kaip praėjo tavo diena? - pabando nukreipt temą Alec ir šypteli. - Turiu omeny naktis, - greitai pasitaiso, negalėdamas patikėti, kad taip lengvai užsimiršo apie Hel galimybes vaikščiot po saulės šviesa.

Helen tikrai nemokam bendraut su vaikais. Viskas visada baigiasi nevykusiu pokštu :/
-naktis? Pramiegojau dieną, o atsibudusi paklaidžiojau po miestą. Po to atėjau čia. Viskas kaip visada. O kaip praėjo tavo diena?
paklausė Hel apsidairydama. Visada jautė šiokią tokią paranoją susitikinėdama su kuo nors paslapčia. nežinia iš kokio krūmo išlįs Marjorie :/
-archer tavęs neskriaudžia?
Taip tarp kitko paklausė Queensberry, prabėgus minčiai apie Lancaster mokytoją.

- Tau reikia surast veiklos, - pareiškia Alec. - Mes galim susitikinėt kas antrą naktį, taip turėsi daugiau laiko sau, - taria, pateikdamas genialų planą Helen. Bet tikrai! Kodėl Queensberry turi pastoviai saugot mažąjį savo draugą? Jis duoda jai šiek tiek laisvės. Tik... Alec greičiausiai pats nesuprato kodėl vampyrei buvo toks svarbus. Juk jis viena iš priežasčių (be Hel užsispyrimo, žinoma), kodėl Helen negeria žmonių kraujo, taip?
- Gerai, nieko naujo, - trumpai atsako ir gūžteli pečiais. Pastaruoju metu daug dalykų, kuriuos Archer bandė mokyt savo mokinius, Aleco nedomino. Eliksyrai ir gėrimai ir vaistai, blergh. Jis geresnis nei tai, jis sugeba daugiau. Tik, žinoma, tokią kuklią nuomonę laikėsi tik sau.
- Ne, - suskuba atsakyti vaikas, - ji labai gera, - patikina Alec, ir nei kiek nemeluoja. Kas kas, o rūmuose Marjorie tikriausiai viena iš nedaugelio, kurie su berniuku elgėsi žmoniškai ir šiltai.

-Veiklos? ir ką tokia kaip aš gali veikti apart blūdinėjimo po mišką? Be to, man visai netrukdo tai, kad susitinkam kasnakt ir šiaip, laiko sau aš turiu pakankamai.
Atsako Hel, kaip ir atsisakydama šio Lancaster pasiūlymo. jai tai tikrai nesunku, nebent Alec pats nori sau skirt laiko - ir vampyrė jo nekaltintu. juk jam reikia bėgt į lauką naktį tik dėl to, kad Queensberry nori jį pamatyti.
vaikui atsakius apie savo dieną, Hel pusę lūpų šyptelėjo. Kodėl jis nenori papasakot visko plačiau, liek vienas apsakė aną, o kitas aną...
-Tegul tik nemėgina kabintis prie tavęs, o tai, turėsiu rimtą pokalbį su ja.
oi, ne, Marjorie ji nesiruošia žudyt. Juk ji jos mažąjį kaip ir užaugino x3

- Tu galėtum... - nutęsia Alec ir kiek prisimerkia, - ...tu galėtum susirast draugų! - pareiškia. - Na žinai, tokių, kurie tave suprastų, - nusišypso, omeny turėdamas kitus vampyrus. Kad ir kaip artimai jiedu su Hel bendrautų, mažasis Lancaster juk niekad negalėtų suprast to, kad Hel patiria, ir niekaip negalėtų jai padėt. :/ Po paskutinių vampyrės žodžių, vaikas padidina šypseną veide. Teko pripažinti, jam tikrai patiko turėt šalia kažką tokio kaip Hel. Ji nuostabi! :3 Vienintelį trūkumą (ką Alec, šiaip jau, laiko iššūkiu ir nuotykiu) - susitikinėjimą naktimis - atsveria visi Queensberry gerieji bruožai, ji ne tik vaiku rūpinas, bet ir padeda, be to net nereikia primint, kaip ji jam išgelbėjo gyvybę.
- Ne, ji labai gera, - spindinčiu veideliu taria, - kaip ir tu, - dar priduria.

- Draugų? Alec, baik. Harmon'ai pasitraukę, taip pat ir Caldwell'ai. Nė vieni man nei tinka, nei patinka. O be to, jie manęs ir taip nesuprastu.
nusišypsojusi tarsteli ji ir paglosto Lancaster galvą. nors, palyginti, buvo ir jauna vampyrė ji mokėjo vertinti tai, ką turi. Nors kiti vampyrai gal ir šaipėsi iš jos dėl draugystės su žmogumi, ji žinojo, kad jau geriau turėt mažametį žmogų šalia, nei kokį vampyrą narcizą.
Lancaster'iui kaip ir pakutenus jos savimeilę, vampyrė nesusilaiko nenusijuokusi. Jėtus, kai gerai pagalvoji - kokie tie vaikai naivūs. Helen nužudė tiek žmonių ir kažkas dar laiko ją gera.

- Nepabandžius nesužinosi, - pareiškia Alec sumirksėdamas akutėm. - Būtų šaunu, jeigu susipažintum su kokiu 'vegetaru' ir turėtumėt daug mažų vaikučių, - kone spindėdamas taria. Buvo žiauriai gražu pabandyt įsivaizduot Hel su kokiu nors geru vampyru ir mažom mielom, išbalusiom jų kopijom, kuriuos Alec tiek daug išmokytų, o retkarčiais jiem atneštų šiltakraujų gyvių.
Paglostytas, Lancaster nusišypso ir nejučiom nusižiovauja, tuoj burną prisidengdamas rankute. Po naktinėjimų su Helen, grįžęs į Marjorie mansioną, Alec įprastai greitai užmiega, ir dabar jo organizmas pradėjo justi miego poreikį.
- Man reiktų eiti... - neužtikrintai taria berniukas - taip nesinorėjo Hel palikt ir grįžti ten, kur niekas vaiko nemėgsta, tačiau jis juk negalėjo labai rizikuoti, jeigu kas nors netyčia sumanytų pas Mar tikrint mokinių kambarius.